VĖLINĖS

Lėbartų kapinės (Klaipėda, 2015) Vaizdas/garsas - Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo šventė. Gyvieji aplanko mirusiuosius kapuose, uždega žvakutes, manoma, kad mirusieji taip pat ateina pas gyvuosius. Vėlines lietuviai šventė nuo senovės. Tai dar pagoniška šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį“, kad motinos mylimas sūnus tampąs „vėlių ženteliu“, o dukrelė – „vėlių martele“, kad jie išeiną pro „vėlių vartelius“. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo. Neveltui ir lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu. Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais. Dzūkės seniau šią dieną šeimai patiekdavo nekasdieniškų valgių – grikinio saldienio ir šaltanosių. Saldieniui vandeniu užmaišytus grikinius miltus porą dienų paraugindavo, paskui tešlą dar pasaldindavo sacharinu ir iš jos kepdavo bandeles. Šaltanosiai buvo daromi iš panašiai kaip šiandienos cepelinams sutarkuotų ir nuspaustų bulvių, į paplotėlio vidų įdedant trintų aguonų ar kanapių. Išvirti ir atšaldyti paplotėliai buvo valgomi su „meškos pienu“ – pasaldintu aguonpieniu. Lietuvoje, kaip ir daug kur Europoje, buvo paprotys per Vėlines pjauti aviną, o jo mėsą išdalinti pavargėliams. Senovėje avis ar ožys buvo pjaunami ritualinei padėkos mirusiesiems už jų globą tais metais puotai. Gervėčių lietuviai elgetoms išdalyti būtinai kepdavo mažų bandelių, o avies mentelė aukojama bažnyčiai. Manyta, kad elgetos turi paslaptingą ryšį su mirusiaisiais, yra tarsi mirusiųjų ar gyvųjų tarpininkai. Buvo manoma, kad per Vėlines pavojinga vykti į kelionę, ginti gyvulius ir palikti juos naktį juos lauke. Bijota, kad klaidžiojančios vėlės gali pakenkti kelyje sutiktiems. Vakare susirinkusi prie stalo šeimyna melsdavosi, valgydavo tylėdama, netyčia nukritęs maistas buvo paliekamas toms vėlėms, kurių nebuvo kam pakviesti. Per Vėlines buvo paplitęs ir paprotys susėdus už stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles. Po tokių istorijų išeiti į lauką būdavo dar baisiau. Vėlinių naktį užklydęs į namus nepažįstamas kareivis būdavo gražiai sutinkamas, tikėta, kad tai vėlių pasiuntinys. Per Vėlines buvo pagerbiamos ir „klajojančios vėlelės“, t.y., nesava mirtimi mirusieji. Buvo tikima, kad tokios vėlės (pvz., mirusių nekrikštytų kūdikių) per Vėlines klaidžiojančios po langais, prašydamos maldų.